Gyvenime būna ir blogų dienų kai nieko nesinori ir atrodo, kad tik juoda spalva egzistuoja. Kai ant visų pyksti, kai tau neišeina atidaryti slovikėlio su vyšniomis. Kai net nebežiūri į savo spintą ir vos kas tik papuola apsirengi. Kai pyksti ant oro, nes nėra ką daugiau kaltinti. Bet tada prisėdęs autobuse pažvelgi į tuos žmones kurie kažko nepatenkinti sėdi, griūdžiasi link durų ar nusipirkti pabrangusio bilietėlio. Vat imi ir susimastai. Nejau viskas taip blogai? Nėra mums taip blogai. Aš manau tai tik mūsų noras, kad mums blogai būtų. Mūsų pasąmonė tai daug giliau. Bet aš manau mums svarbiau jausmai. Juk nėra nieko smagiau nei džiauktis kiekviena gyvenimo smulkmena, jame įžvelgti tūkstančius spalvų, Išgrisrti milijoną garsų. Paliesti, pamatyti ir dar mylėti. Juk taip nuostabu atsikelti ryte, ir nusišypsoti sau. Įsijungus mp3 ir klausantis muzikos eiti gatvę ir sustojus šokti, linguoti į taktą. Vidurį gatvės lietuje sustoti, pažvelgti į viršų ir maudytis mažuose lašeliuose. Svajoti, ir galvoti kaip smagu turėti kažką šalia, kas išklauso. JUk taip smagu žiūrėti į gyvenimą su kiek parožintais akiniais. Ir nereikia kreipti į tuos pesimistus ir jų neigiamus sakinius. Reikia tik truputi sau įsiskiepyti laimės ir gyvenimo ryškiomis spalvomis.

Nors šiandien. Nors šią akimirką nusišypsok man. Nusišypsok gyvenimui.
Nėra viskas taip blogai kaip tau atrodo ;)